Kažkada seniai seniai buvo pasaulyje teisybė. Didesni gyvūnai ėdė mažesnius, o pačius didžiausius vėl ėdė mažiausieji. Bet kažkada tas neva labiausiai išsivystęs gyvūnas – žmogus sugalvojo, kad jam gyvūnėlio, tuo labiau mielo ir pūkuoto, gali prireikti ne vien mėsai ar kailiui, o ir tam, kad galėtų pažiūrėti į tą gražutį padarėlį, paglostyti, pamūčyti. Neva, kad būtų jo draugas, negana to – geriausias. Ir dabar gyvūnėliai laiko keliasdešimt kvadratinių metrų visu pasauliu, jų šeimininkus (kas mes tokie, kad būtume šeimininkai? Negi mes kažkuo viršesni už juos?) savo motinomis, na ir panašiai. Čia pasiskolinsiu savo tikybos mokytojos mintį – tai tiesiog žmogaus egoizmas. Juk vaiko nenumesi, kai atsibos (nors žinot, visko būna šitoj supuvusioj visuomenėj), o gyvūnėlį gali tiesiog išspirt gatvėn. Kodėl mes įsivaizduojame, kad ėdalas ir šiltas guolis – tai viskas, ko reikia gyvam padarui, nesvarbu, kas jis – žmogus, šuniukas, ar koks driežas? Bet dabar paleisti jų į laisvę nebegalima, nes jau privertėme juos išsigimti, padarėme priklausomus nuo mūsų… Tad ką turėtume daryti? Toliau keisti gyvūnus, versti „naminiais“, mūsų belaisviais?