Self-help yra šūdas
* (siūlomas self-help vertalas savikliova - tokio pat lygio, kaip maigyklė, o pagalba sau - pernelyg bendrinė sąvoka.
When you want to succeed as bad as you want to breathe, then you’ll be successful.
Štai tokią mintį man jau kurį laiką kiša vienas pažįstamas žmogus. Kaip komplektinę prekę dar pasiūlo ir vaizdo įrašą, kurio nežiūrėjau ir niekad nežadu. Kodėl? Ogi todėl, kad man visas šitas gražių minčių ir sėkmingų lektorių šūdas baisiai panašus į įvairiausio plauko religijas ir sektas.
Pirmiausiai, tai tokios mintys, kaip aukščiau pacituota, su mintimi „užtenka tik noro, ir tau pavyks“. Negi neprimena visų tikrų krikščionių brukamo „melskis ir automatiškai pateksi į rojų“? Taip, juk svarbiausia noras, o tikros pastangos nėra reikalingos. Paimkim pavyzdį iš šiuolaikinio folkloro:
Pavėlavęs Stasiukas atbėgo į stotį
Į važiuojantį traukinį bandė įšokti.
Negalim sakyt, kad visai nepavyko -
Šiek tiek to Stasiuko į Vilnių nuvyko.
Mūsų herojus Stasiukas iš tikrųjų norėjo nuvykti į Vilnių. Galbūt ten būtų susitikęs su močiute, o galbūt būtų ketvirtasis #OccupyVilnius eitynių dalyvis. Esmė ta, kad Stasiukas tik norėjo, bet nesistengė. Na gerai, stengėsi šiek tiek – bet matomai per mažai. Gražios mintys šiuo atveju jam ne ką tepadėjo…
Galėtum nusispjauti – kvailiai ir liks kvailiais, tačiau tokie self-help’o įtikėtojai skleidžia savo propagandą kitiems (be ko ir nebūtų pribrendęs šis įrašas). Ar į jūsų duris yra pasibeldę Jehovos liudytojai? Į mano – ne, tačiau gatvėje įvairių tikėjimų atstovų esu pasigautas ne vieną kartą. Self-help’eriai ne ką tesiskiria. Kai užsipuola savo gražiomis frazėmis iš internetų platybių ar kunigo lektoriaus lūpų, tai neužsičiaups, kol tavęs neatvers į jų religiją ir neprivers atiduoti savo turto. Kokia forma – nesvarbu, nors ir nupirktomis šūdinomis knygomis su gražiomis mintimis iš to paties lektoriaus lūpų. Tikėk, žmogau, tau gyvenime seksis vien dėl to, kad perskaitysi tas citatas…
(taip, šitas nei skustas, nei luptas įrašas yra tiesiog staigus pykčio ant tokių self-help’erių protrūkis)
Laiškai arbatomanams
Jei ne pirmą kartą skaitote mano blogą, turėtumėte žinoti, kad be šio su pora kolegų dar rašau ir tinklaraštį apie arbatą GerkArbatą.lt. Jis nėra ypač populiarus, tačiau pakankamai, kad karts nuo karto sulauktume vieno kito laiško…
Vieni mano mėgstamiausių – laiškai, kurių autoriai laiko mus įmone. Tokius dažniausiai mums rašo UAB „Vizirė“, dideliais spalvotais šriftais pranešdama apie nuolaidas jų parduodamam biuro popieriui. Nors tikrai nepamenu, kad būtume tuos laiškus užsisakę…
Pasitaiko tokių laiškų ir iš fizinių asmenų. Štai viena reklamos įmonė ieškojo arbatos geromis kainomis – norėjo 3850 pakuočių po 100 gramų. Jaunimo sporto klubo prezidentė norėjo, jog paremtume jų Kalėdinį turnyrą arbata. Dar vienas vyriškis ieškojo pas mus darbo. O štai vakar vienos organizacijos prezidentė norėjo pas mus užsisakyti arbatos gėrimo ceremoniją (tada ir kilo mintis parašyti šį įrašą). Deja, visiems tokiems tenka atsakyti, kad nei gaminame, nei platiname arbatą, nei užsiimame kokiu kitokiu verslu.
Be tokių pasimetusių laiškų, tenka sulaukti ir kitokių. Kartais žmonės paklausia apie vieną ar kitą arbatą – kur pirkti, kaip paruošti ir pan. Štai neseniai mums parašė viena studentė, rengianti projektą apie arbatą. Stengėmės suteikti informacijos, kokios tik galėjom. Tik gaila, kad ne visada sulaukiame atsakymo. Bet kokiu atveju, malonu kažkam padėti. 
Ir dar. Prieš beveik pusantrų metų esame sulaukę pasiūlymo iš vienos Lietuvos įmonės, platinančios arbatą ir dar šį tą. Siūlė prisidėti prie jų kuriamo projekto apie arbatą. Jie užregistravę turbūt geriausią domeną tokiam tinklalapiui Lietuvoje. Žadėjo penkiaženkles investicijas. Atsisakėme. Kadangi pasiaiškinus įspūdis susidarė „mes investuosim, o jūs apleiskit savo projektą ir dirbkite mums“. Vėliau minėta įmonė mėtė savo Facebook puslapio nuorodą ant mūsiškio fanų puslapio. Sakyčiau, nelabai taktiškai.
O, kas juokingiausia, jų puslapis su penkiaženklėmis investicijomis kaip stovėjo, taip ir stovi tuščias. Kaip stovėjo, kai buvau dar visai mažas, kaip ir tada, kai siuntė mums pasiūlymą, taip ir dabar…
Yakushimaru Etsuko / Soutaisei Riron
Žinot, anglakalbiai turi tokį posakį „music to my ears“? Tai jie kalba būtent apie tokią muziką.
Nors nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau į blog’ą ką nors apie muziką, tačiau šįkart negaliu susilaikyti. Nesu didis japonofilas, kaip kai kurie blogosferos veikėjai (vardais neminėsime), tačiau neretai tenka pažiūrėti anime, ar paskaityti vieną kitą manga. Žiūrėdamas Arakawa Under The Bridge (kad ir kaip jis mane nuvylė), atradau ją – Yakushimaru Etsuko (やくしまる えつこ).
Būtent ši daina buvo pirmoji ir kažkuo sužavėjo, kad ir kokia netipiška man ši muzika būtų. Po to teko atrasti ne tik daugiau jos pačios dainų, bet ir grupę, kurioje ji dainuoja – Soutaisei Riron (相対性理論). Džiaugsmo buvo pilnos kelnės – tas pats nuostabus balsas, tik dar didesnė dainų įvairovė!
Nuo greitų ir smagių, iki ramesnių, tačiau ne ką mažiau vežančių dainų. Tekstai ne ką prastesni – netingėjus išsiversti galima suprasti, kokie mindfuckai juose slepiasi.
Ir visgi, prieš rašydamas šį įrašą, laukiau kelis mėnesius naujojo singlo išleidimo vien tam, kad sudaryčiau pilną (manau?) Yakushimaru Etsuko ir Soutaisei Riron diskografiją. Galite parsisiųsti iš LM 5 zonos ar, jei nesate ten registruoti, tiesiai iš Megaupload (arr, harr, you are a pirate!). (na gerai jau, arba nusipirkite: [1] [2])
Vienibe tezhydi
Vakar kai buvo, tai buvo. Visi lietuvių apgyvendinti socialiniai tinklai tiesiog patvino lietuvių vienybės išraiškomis – keiksmais, grasinimais varžovams, kaltinimu kiekvieno, kas kiek nors susijęs su rungtynėmis – trenerių, teisėjų, žaidėjų, sirgalių, krabų…
Per skaudus pralaimėjimas pasirodė ir tiems, kurie įprastai juokiasi iš negalių, žudynių, bado ir panašių dalykų. ↓
Kas nerado kur nusilengvinti, kas skysčius šalino per kitur. O kai kas tiesiog pasakė viską, ką būčiau galėjęs pasakyti aš. Todėl mano įrašas ir gavosi toks nei skustas, nei luptas. Beprotybių santrauka, supraskite.
Versijų kontrolės sistemos ir kodėl jums jų reikia
Kartais tenka nusistebėti, kaip kai kurie programuotojai tvarkosi su savo kodu. Nei lokalių, nei nutolusių kopijų nėra, viskas laikoma ten, kur publikuojamas serveris. Netgi kodas, pasitaiko, redaguojamas būtent ten.
Į lietuvišką Google įrašius „versijų kontrolės sistema“ pirmosios nuorodos: Vikipedija, kuri tikrai neįtikina, kodėl to reikia, ir FWD.lt straipsnis, kur versijų kontrolės sistema (VCS, VKS, RCS, SCM – trumpinkite kaip norite) sumaišyta su paslaugų tiekėju… Na, pasitaiko ir keletas teisingų nuorodų (jos – įrašo pabaigoje).
KPŠ ta VCS?
Paprastai tariant, programa, kurios dėka galite tvarkyti savo kodą patogiau. Procesas gan paprastas, tačiau protingas: parašę dalį kodo (dažniausiai kažką viena tema ir reikšmingo, pvz. naują funkcionalumą ar tam tikros klaidos pataisymą), sukuriate naują pakeitimų sąrašą (dažniausiai vadinamą commit) (tikiuosi pasirinkau teisingą vertalą). Jam suteikiamas unikalus ID ir commit‘as tampa lyg kodo versijos atžyma – pasižiūrėjus istoriją aiškiai matyti, kada, kas ir ką (pagal commit aprašymą) pridėjo (ar pašalino ).
Kodėl?
Versijavimas. Vien iš šių programų bendro pavadinimo galima numanyti apie šią paskirtį Ką darote, jei norite padaryti pakeitimų kode, tačiau bijote kažko pridirbti ir norite turėti veikiančią, stabilią kopiją? failas.old ir failas.new? Gal dar failas.2011.09.10? :) Yra geresnis variantas! Su VCS visi pakeitimai aiškiai matysis palyginus commit‘us. Taip pat bet kada galėsite grįžti prie senesniojo, nes senas kodas niekur nedings.
Darbas komandoje. Šiuo metu dirbu prie projekto kartu su Simonu ir tikrai neįsivaizduoju, kaip galėtume atsinaujinti darbinius failus vienas iš kito be VCS. Siuntinėti per skype ar email? O jei dar reikia persiųsti kelis failus, tai tikriausiai prieš siunčiant spausti į archyvą (ir taip vėl turėti kodas.2011.09.10.tar.gz)? Ne! Su VCS atlikus commit‘ą jį viena komanda patalpiname į bendrą serverį. Su decentralizuotomis VCS galima juos netgi išsiųsti tiesiai vienas kitam, be jokio tarpinio serverio. Kodą pasiimti gali ne vien kitas komandos narys, bet ir, pavyzdžiui, serveris, kuriame veikia pati jūsų programa.
Atvirumas. Būtent tokių VCS repozitorijų tiekėjų, kaip GitHub ar BitBucket puslapiuose šiais laikais vyksta atvirų programų kūrimas. Projektui turint viešą repozitoriją, kiekvienas gali pasidaryti savo projekto šaką (fork) ir, pamodifikavęs, pasiūlyti projekto autoriui priimti pakeitimus.
Kaip pradėti?
Pirmiausiai reiks išsirinkti pačią sistemą. Jų yra įvairių, nuo dar amžiaus pradžioje išleistos Subversion iki naujesnių ir smagesnių Git, Mercurial ar Bazaar.
Jei norėsite kodą laikyti ne vien savo kompiuteryje, bet ir dalintis su kitais, teks pagalvoti, kur talpinti repozitorijas. Jei turite VPS ar dedikuotą serverį – problemos nėra, serveris puikiai pasitarnaus ir šiam reikalui. Tas pats galioja ir jūsų asmeniniam kompiuteriui, jei tik turite išorinį IP adresą.
Kitu atveju gali tekti naudotis tokiomis svetainėmis kaip GitHub (Git sistemai), BitBucket (Mercurial) ar Launchpad (Bazaar). Viską vainikuoja Google Code, palaikanti Subversion, Mercurial ir Git sistemas. Visos šios svetainės leidžia nemokamai kurti viešas kodo repozitorijas, tiesa, norint turėti privačių, kai kurios prašys sumokėti kelis dolerius.
O tada jau tik mokytis, tyrinėti savo pasirinktą sistemą, kadangi gerų dalykėlių būna jose daug daugiau, nei aprašiau – stengiausi paminėti tik pačius pagrindus. Pats, naudodamas Git, skaitinėju nemokamą Pro Git knygą.
Pavėluotas įspėjimas: aš nesu profesionalas, netgi ir pats VCS pradėjau visai neseniai ir rimtai esu bandęs tik Git. Jeigu kur nusišnekėjau – praneškite… Šiuo įrašu nebandžiau reklamuoti nei vieno konkretaus produkto, tiesiog norėjau įtikinti, kad VCS sutaupo daug laiko ir jėgų, nes… taip ir yra!
Teisingai lietuviškai apie VCS:
Vadinkime daiktus tikraisiais vardais
Lietuvos (galbūt ir užsienio) uždarbiautojai internete karts nuo karto vis susiranda naują sritį, kurioje galima greitai pasidaryti pinigų nieko dorai neišmanant Kažkada klestėjo PTR, vėliau atėjo nauja karta – Bux’ai. O dabar vienas populiaresnių užsiėmimų – Facebook reklamos paslaugų teikimas. Skamba gražiai, tiesa? Nors yra, rodos, ir rimtų kompanijų, kurios veikia kaip Facebook Ads tarpininkai, tokio reklamos specialisto pasiūlymas „pritraukti gerbėjų“ realiai išsiverčia į kažką tokio:
Apgaule įviliosime nieko apie tai nenutuokiančius ir jums visiškai nenaudingus žmones būti jūsų puslapio gerbėjais, spaminsime juos asmeninėmis žinutėmis, pažeisime shitloadą Facebook naudojimo taisyklių ar net įstatymų. Ir viskas dėl
jūsųverslo sėkmėsmūsų pelno, o kai suprasit, kad tai neduoda naudos, bus jau per vėlu.
Visada maniau, kad prekyba žmonėmis yra nusikaltimas, tačiau reklamos specialistai giriasi galintys parduoti jums tūkstančius gerbėjų. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais, jūs nesate reklamos paslaugų tiekėjai, esate eiliniai purvini spameriai, blogesni ir už tuos, kurie siuntinėja reklamines žinutes be sutikimo į email ar SMS.
Džiaugiuos tik tuo, kad bent jau uždarbis.lt administracija išsaugojo sveiką protą ir uždraudė tokias paslaugas.
Jei ir jūs (kaip mano jaunesnė sesė) nesupratote, iš kur jūsų profilyje atsirado „Sexas tarp mokytojo ir mokinio“ ir kodėl šį puslapį mėgsta dar 95000 žmonių, daugiau apie Facebook sukčius galite paskaityti:
Radiocool.lt - Facebook – 100 tūkstančių patiklių/kvailų lietuvių vienoje vietoje?
Radiocool.lt - Kaip prisivilioti gerbėjų(like) Facebook’e arba „100% žmonių pamatę šį video buvo apgauti“
Technologijos.lt - Fiktyvios „Facebook“ grupės – masalas patikliems
Žurnalistika kitaip – Verslininkai perka fanus „Facebook‘e“, o kaip jie surenkami, nesidomi
Nebūkite nuobodūs (programuotojai)
Man patiko straipsnis, sakantis priešingai, tačiau šįkart kalbu ne apie tokį nuobodumą.
Penktus metus esu turbūt didžiausios IT bendruomenės Lietuvoje uždarbis.lt narys ir neabejotinai būtent ten daugiausiai diskutuoju su programuotojais. Būtent iš ten susidariau nuomonę apie besimokančius programuotojus ir panašių IT sričių atstovus.
Tinklalapių kūrėjai
Trumpas supažindinimas su šio įrašo terminologija: tinklalapių kūrėjas – žmogus, iš esmės neprogramuojantis, tačiau statantis tinklalapius TVS ir panašių įrankių pagalba. Tinklalapių kūrėjai yra nuobodūs. Dažniausiai kuriami arba copy/paste turinio (anekdotų, sveikinimų, citatų) puslapiai, arba warez (muzika parsisiuntimui, filmai online). Dar vienas variantas – žaidimų (visiems gerai žinomų Counter-Strike, Minecraft, Lineage 2) serverių, klanų tinklalapiai. Tikrai dėmesio vertų tinklalapių – vos vienas kitas.
Programuotojai
Nemanau, kad šį žodį jau reiktų paaiškinti. Džiugu, kad yra žmonių, norinčių programuoti, tačiau jie irgi yra nuobodūs. Čia vėlgi tenka susidurti būtent su tinklalapiais, nes kone visi renkasi tą patį technologijų rinkinuką: PHP, HTML, CSS, JavaScript, SQL (ir būtinai nori išmokti viską iškart). Na, retkarčiais užsimenama apie Java, bet dažniausiai – dėl studijų. Paklauskite tokių programuotojų, kas yra Memcache, NoSQL, design patterns ar kas sukelia 2038-ųjų metų problemą ir laikas, per kurį toks programuotojas atsakys labai priklausys nuo Google atsako laiko Mokomasi dažniausiai iš tokių netikusių šaltinių,kaip w3schools.com. Mokymosi rezultatai: tipinės saugumo skylės, negražus, neefektyvus, tiesiog blogas kodas. Ir jei dar to negana, kiekvienas nori pasijusti mokytoju – parašę savo pirmuosius kodo gabalėlius tokie programuotojai skuba rašyti pamokas, tokias pat nevykusias, kaip ir tos, iš kurių mokytasi.
Tai ką daryti?
Tinklalapių kūrėjams – nebijoti įgyvendinti savų idėjų. Nesakykite, kad tokių neturite – net, rodos, kvailiausia idėja gali pasiteisinti. O net jeigu ir ne – niekam neskaudės. Laikai tokie, kad pradžią galima padaryti visai pigiai, o toliau jau tobulėti. Programuotojams – nebijoti atrasti kažką daugiau, nei tai, ką „daro visi“. Jei iš tikrųjų mylite šį užsiėmimą, naują dalyką priimsite kaip iššūkį, o ne kaip kažkokią naują naštą
Vėlgi, visa tai – tik mano du centai ir nuomonė, susidaryta apie daugumą. Pats tikrai nesu patyręs, tuo labiau, kad žmogus mokosi visą gyvenimą, o tuo labiau tokio dalyko, kaip programavimas. Komentarai visad laukiami
Retarded Tweets
(šiek tiek įkvėpta The Oatmeal „Retarded Emails“)
Vieną gražią dieną, o jei tiksliau, tai vakar, gaunu Twitter’yje tokį @atsakymą:
Prieš metus-kitus pasižiūrėdavau kiekvieno mane naujai pasekusio čiulbesius ir, jei jie pasirodydavo įdomūs, sekdavau. Bet pastaruoju metu, sekėjams artėjant prie 500, aptingau tai daryti ir naujus žmones seku retai. Bet dar nepamenu atvejo, kai kažkas naglai prašytųsi būti „atsekamas“ atgal (išskyrus p0rn spammerius).
Pamatęs, kad mano naujoji draugė yra vieno prieštaringai vertinamo atlikėjo fanė, nusprendžiau per daug nepykti ir atsakyti su šiokiu tokiu humoru.
Likau nesuprastas.
Tada teko kiek galima mandagiau, bet tiesiai pasakyti tai, ką galvoju.
Mergaitė įsižeidė.
Nebe pirmą kartą iš jau minėto atlikėjo fanų girdžiu, kad jei mano vardas sutampa (o nelaime!) su jo, tai aš to vardo esu nevertas ir turėčiau kuo skubiau vardą pasikeisti ar išvis išnykti nuo Žemės paviršiaus…
Kartą vienas nežinau.lt konkurso dalyvis Tomas gan tiksliai apžvelgė Lietuvos twitter auditoriją. Jei moteris išskirstytume į tas, kurios prisijungė nes jų dievukas naudoja Twitter ir tas, kurioms tiesiog trūksta dėmesio/draugų ir nori abiejų dalykų rasti Twitter – mūsų herojė neabejotinai papultų į abi kategorijas.
Kodėl? Netingėjau paskaičiuoti – per 12 valandų ji parašė ~250 žinučių (o dar aš sakau, kad man reiktų susirasti gyvenimą). Jei jums prastai sekasi su matematika, vidurkis būtų maždaug žinutė kas tris minutes. Dauguma žinučių – įkyrūs @replies panašiems kaip ji, taip pat to paties atlikėjo fanų, bei bachūro ieškojimai ↓
Dėl savo pačių gerovės, prieš rašydami žinutes patikrinkite naršyklės laukelį. Suprantu, juk būna, kad vietoj twitter.com perskaitai pazintys.lt.
Linux ir failų asocijacijos – WTF?!
Akys jūsų neapgauna, čia tikrai ne Linux Hater’s Blog, tačiau kad ir kaip sėkmingai naudočiau GNU/Linux jau ketvirtus metus, negaliu nepasiskųsti tuo, kas man užkliūna.
Jei naudojate, ar bent kiek esate susidūrę su Linux, turėtumėte žinoti, kad priešingai, nei komercinėse Windows ar Mac OS X, čia vienybės nėra (kaip kažkas sakė (ok, suradau kas) „linux – programų kratinys“). Yra šimtai distribucijų, turbūt keliolika darbalaukio aplinkų ir gal koks šimtas window manager’ių.
@silkuze: Kaip Openbox (Arch Linux) nustatyti default naršyklę?
Neberandu to čiulbesio, bet puikiai pamenu kaip @ernetas man atsakė maždaug „nustatinėk kiekvienoje programoje atskirai“. Rimtai, WTF? Yra xdg-open, Debian šeima turi update-alternatives (ką turi kitos distribucijos – nežinau, jei nieko – dar blogiau), GNOME, KDE taip pat turi savus nustatymus, kiekviena failų naršyklė asocijacijas valdo vėl savaip, o tokios programos kaip Skype turbūt apskritai reikiamą programą atidarinėja pagal šiandienos kritulių kiekį.
Tiesa, dabar naudoju Debian šeimą ir [kol kas] su tais dalykais viskas vyksta sklandžiai. Bet nežinia, kas bus, jei sumanysiu pereiti prie kitos distribucijos. Atleiskit, bet kopijuot kiekvieną nuorodą iš kokios nors programos į naršyklę – tas pats, kas vaikščiot po mėšlą – nei patogu, nei malonu.
Surask 10 skirtumų
Dešinėje – Bitės logo, kairėje - Bon Appetit Magazine. Aš skirtumus radau du: šriftai, bei spalvos.
Bon Appetit spalva #00a644 hex arba (0, 166, 68) RGB.
Bitės spalva #00b35b hex arba (0, 179, 91) RGB.
Edit: Prie kompanijos dar prisijungia ir Bite Group (ne bitė ) (ačiū Arūnui)
Naujausi komentarai